Krūtinė – orumo įžeidimas?

Keista, kai žmonės stebisi / drovisi / pyksta pamatę nuogą ar mažiau pridengtą krūtinę. Gi patys matė ir čiulpė ne krūtinėvieną, o visus du papus nuo pat kūdikystės. Regis, tada papai jų netraumavo ir moralei neigiamos įtakos neturėjo.

Tačiau vėliau žmonės ‘suauga’ ir jų psichikai nuoga krūtinė stebuklingu būdu ima daryti mistiškai neigiamą įtaką labiau, nei būnant vaikais. Dvasinėmis traumomis, pamačius nuogą kūną, kartais dangstomi labiau materialūs dalykai. Tik, nenorėdami pasirodyti bandančiais pasipelnyti materialistais, žmonės vaidina milijonų vertas dvasines kančias.

Jie galėtų sėkmingai po teismus užtąsyti savo motinas… už kūdikių tvirkinimą. Moters krūtinės laikymas pasišlykštėjimo vertu objektu, kurį reikia slėpti kaip raupsuotą veidą, parodo visuomenės požiūrį į moterį ir jos kūną. Ką ten papus… vaikai mato nuo pat vaikystės lytinius organus. Ne tik mato, bet ir čiupinėja juos. Reikia skubiai spręsti klausimą… arba nupjaunam organus, arba išduriam akis. Mergaitės dar šiaip ne taip, bet berniukai… kiekvienas žvilgsnis į pimpaliuką – tiesus kelias į pragarą ir metrinis vinis į moralės karstą.

Augdami (suaugusių dėka) vaikai pradeda ‘suprasti’, kad tai, su kuo gimsta kiekvienas ir kas ankščiau atrodė natūralu yra ne kas kita, kaip didžiulė gėda ir privalu savęs gėdintis. Vaikai sužino, kad jie yra šlykštūs… o kito žmogaus kūnas dar šlykštesnis, nei nuosavas. Kito žmogaus kūnas – baisus garbės ir orumo įžeidimas.

Užpakalio ‘nepadorumas’

Žmogaus kūnas – šilti gyvybės namai, susiformavę milijonus metų trukusios evoliucijos metu. Dauginimasis – natūralus reiškinys, be kurio neišgyventų ir netobulėtų gyvybė, keisdamasi iš kartos į kartą. Panieka ir pasišlykštėjimas savo namais, savo paties atsiradimo proceso siejimas su nusikalstamu nepadorumu gimė iš realybės (evoliucijos dėsnių) neišmanymo ir lytinių organų asocijavimo su tuštinimosi procesais.

Aš inteligentas… kokie dar šūdai?

Žmogaus organizme nėra nieko nereikalingo. Nėra įrodyta, kad viena kūno dalis mažiau “dvasinga“ už kitą (pvz. odos lopinėlis iš užpakalio spinduliuoja didesniu blogiu, nei lopinėlis iš galvos). Žinoma, galime niekinti žmones šluojančius gatves, tvarkančius kanalizaciją, išvežančius šiukšles, juoktis ir niekinti gydytojus, studijuojančius bei prižiūrinčius intymias kūno vietas, kurti anekdotus apie ginekologus. Galime iš aukšto žiūrėti į juos, kaip į tas kūno dalis, kurios susijusios su organizmo nepanaudotų medžiagų šalinimu. Bet vargu, ar žmonės, niekinantys ir smerkiantys visuomenės-organizmo ‘sanitarus’, patys yra dvasios galiūnai, esantys aukščiau už tuos, kuriuos niekina. Jie ne ką mažiau tuštinasi… tik matyt, niekaip negalėdami susitaikyti su šia savo ‘bėda’, griebiasi atsiribojimo metodo, stodami į poziciją reiškiančią, kad su tuo neturi nieko bendro.

Visuomenė į žmogaus kūną žiūri niekinančiai pamiršdama, kad protas be kūno egzistuoti negali. Kad buvo atvirkščiai – istorija žino ir tokių faktų :). Gal kada nors žmonijai ir pavyks sukurti žmogų be užpakalio ir to, kas randasi iš kitos pusės.

užpakalis