Pagalbos sau knygos pirmiausia į savo skaitytoją žiūri kaip į turintį tam tikrą sutrikimą, pvz., turintį pernelyg žemą savivertę, pernelyg mažai save mylintį, save kaltinantį ar nerimaujantį. Žadama, kad perskaičius knygą ir laikantis joje nurodytų patarimų pagysite nuo šitų ydų ir jūsų gyvenimas pagerės. Bet nuo čia ir prasideda klystkeliai: jei jūsų rankose atsidūrė pagalbos sau knygos, dar visiškai nereiškia, kad jūsų savivertė žema, meilė sau nepakankama, o kaltinimai sau ar nerimas visai nepagrįstas. Nėra tokios tiesos, kad žmogus neturi jausti šių jausmų. Tai galima nustatyti tik gerai perpratus žmogaus gyvenimą ir atlikus specialius reakcijų į situacijas testus. Dažnai būna ir atvirkščiai: pernelyg aukšta savivertė kelia agresiją, nesiskaitymą, o tuo pačiu stresą.
Panašius simptomus turi ir pernelyg didelė koncentracija į save, arba meilė sau, ir nepakankama meilė kitiems. Pagalba sau taip pat suprantama kaip savęs nekritikavimas – žinoma, dalis tiesos yra, graužatis nėra gerai, bet kritiškumas yra variklis, kuris mums leidžia tobulėti. Tą patį galima pasakyti apie nerimą – jis yra natūralus ir evoliuciškai reikalingas, todėl savipagalbos knygų siūlymas apgyvendinti savo skaitytoje visiškoje komforto zonoje yra nenatūralus ir kuria lūkesčius, kuriems nelemta išsipildyti.
Rasos blogas 