Pseudomokslo kryptis, kuri kalba apie ‘paslaptingus’ psichikos reiškinius, vadinamus ‘parapsichologija‘. Jai priskiriami plačiai žinomi mitiniai, tai yra realiai neegzistuojantys, reiškiniai: mediumizmas, aiškiaregystė, telepatija, telekinezė, teleportacija, levitacija ir kita. (Žinomi ir neegzistuojantys – tai ne klaida. Labai gerai žinomi velniai, undinės, kentaurai, sirenos). Tikėjimas šiais “fenomenais” savaime atgimsta iš kartos į kartą, nes būdingas žmonių prigimčiai taip pat, kaip ir sapnai ar galvos skausmas. Praktiškai kiekvienas savo gyvenime esame girdėję vidinį balsą, artimo žmogaus mintis ar numatę ateitį. Bet nedaugelis žmonių sugeba blaiviai išanalizuoti savo jausmus ir atsekti racionalias atitinkamų suvokimo aberacijų ištakas – kaip sakoma, atlaikyti išmėginimą mistika.
Išvardytųjų reiškinių mitiškumas pasireiškia, pavyzdžiui, tuo, kad dėl jų realumo ginčijamasi ne pirmą amžių. Tuo tarpu bandant juos objektyviai užregistruoti nuolat ištinka nesėkmė – nepavyksta pakartoti rezultato. Tai nenuostabu, nes jie yra tik psichikos fantomai – apgaulės, saviapgaulės, įtaigos ar saviįtaigos pasekmė.
Kaip jau buvo sakyta, XXa septintajame dešimtmetyje vyko tikėjimo parapsichologija renesansas. Bibliniai burtininkai ir raganos buvo pervadinti ekstrasensais ir buvo tiriami (kaip, beje, ir prieš pusantro amžiaus). TSRS aštuntajame dešimtmetyje akademiko N. D. Deviatkov iniciatyva buvo kryptingai ieškoma hipotetinio ekstrasensų ‘biolauko’, neva atsakingo už visus stebuklus. Tyrimai vyko Radiotechnikos ir elektronikos institute J.V. Guliajevo (nūnai Rusijos MA akademikas) laboratorijoje. Vienu iš tyrimo objektų buvo žinoma aferistė Ninel Kulagina, lig tol viešai demonstravusi tekstų užklijuotuose vokuose skaitymą, žvilgsnio poveikį kompaso rodyklei ir kitus stebuklus. Ją ne kartą pagaudavo sukčiaujant, bet, kaip ir visad, tai ne visus įtikindavo. Parapsichologijos entuziastai manė, kad ji visgi turi antgamtinių galių, bet šios galios ją kartais apleidžia, ir ji būna priversta griebtis apgaulės.
Galų gale tyrinėtojai priėjo išvados, kad joks specifinis biolaukas neegzistuoja. Žmogus skleidžia įprastinius fizinius laukus – elektromagnetinį (daugiausia šiluminės prigimties), garsų ar kvapų lauką, labai silpną magnetinį lauką, susijusį su širdies plakimu, kraujotaka ir nervų sistemos elektrinėmis srovėmis. (O apie žmogaus gravitacinį lauką išvis kalbėti netenka – jis neišmatuojamai mažas.) Jokių ypatingų ‘raganos’ savybių taip ir nebuvo aptikta. Tai nesutrukdė jos šlovei, ir vėliau ji suko galvas naivuoliams LITMO – Leningrado tiksliosios mechanikos ir optikos institute.
Rasos blogas 