Pagalbos šauksmas: ar garsiausiai šaukiantys nusipelnę daugiausiai dėmesio?

pagalbos-sauksmas-vis-dar-lieka-neisgirstas

Ar žinote tokius veikėjus kaip Dr. Philas, Dr. Laura, Deepakas Chopra ar Tony Robbinsas? Tuomet galbūt žinote, ko iš jų pasimokyti – tai puiki verslo uoslė ir sugebėjimas gyventi labai gerą gyvenimą. Jiems pinigus krauna ne taip gerai gyvenantys asmenys ar žmonės, kuriuos šie autoriai įtikino, kad jie blogai gyvena ir tik su jų patarimais gyvenimas bus geresnis. Naujųjų išminčių, gyvenimo mokytojų balsas gana gerai girdimas – juos mielai reklamuoja žurnalai moterims, apie juos rodomos televizijos laidos. Žinoma, jie patys irgi daug investuoja, kad būtų rodomi ir girdimi. Tačiau per šiuos savipagalbos bestselerių autorius mes negirdime tikrų medikų, o dar blogiau, kad sąstingis ištinka tikrąją psichologinę pagalbą. Kol vieni dalinasi istorijomis, kaip pasiekti didesnę laimę, atsiranda labai daug žmonių, kurių pagalbos šauksmas lieka neišgirstas. Mes turime savižudybių, depresijos problemą, priklausomybes. Alkoholizmas taip pat yra pagalbos šauksmas, tačiau su juo kovojama juokingais įstatymais ir marketingo triukais vietoje rimtos pagalbos. Vakaruose savaime suprantama pagalba moterims Lietuvoje vis dar novatoriškas ir daug kur negirdėtas dalykas. Kada pagaliau suprasime, kad ne visada garsiausiai šaukiantys nusipelnę daugiausiai dėmesio?

Reklama

Pagalba sau: ar tikrai jos reikia?

Pagalba sau jau senokai tapo savarankiška tema. Pagalba sau apima dideliausius skyrius knygynuose, guru, mokančius žmones padėti sau, jie keliauja po šalį rengdami seminarus, rodydamiesi vaizdo įrašuose internete ir t. t. Kaip tai pavadino vienas žymus žmogus, jų pardavinėjama prekė yra įkvėpimas už pinigus. Žmones kartais gyvenime apima krizės, kai reikia motyvacijos, paskatinimo veikti. Vis dėlto pagalba sau yra tarsi milžiniškas magnetas, sutraukiantis įvairaus plauko hipochondrikus – žmones, kurie yra įsikalbėję savo ligą. Kas žadėjo, kad šiame pasaulyje nebus sunkumų? Nebent pagalbos sau guru, išleidęs naują knygą, žadantis jus išmokyti gyventi be menkiausio nelaimingumo jausmo užuomazgų. Kiekvienais metais garsiai nuskamba statistika, kurioje lietuviai pagal laimingumą atsiduria pasaulio uodegoje. Primenu, Lietuvoje nėra karo, nesiautėja badas, uraganai ir taifūnai negriauna namų, netenka vaikščioti basiems ir šimtais mirti nuo epidemijų. Mes gyvename kaip šiltnamyje daržovės, prižiūrimos mylinčio ir atsakingo šeimininko, bet vis tiek esame didžiai nelaimingi. Mes kruopščiai narstome savo gyvenimą ir iš menkos smulkmenos auginame didelį gailestį sau – tai vienas liūdi, kad neturi milijono, kitas štai nepatenkintas, nes neranda idealaus gyvenimo draugo. Tad einami prie pagalbos sau knygų lentynos dar kartą pagalvokite, ar tikrai ne jūs išpuoselėjote savo nelaimingumą.

Pagalba sau

Pagalbos sau knygos

Pagalbos sau knygos

Pagalbos sau knygos pirmiausia į savo skaitytoją žiūri kaip į turintį tam tikrą sutrikimą, pvz., turintį pernelyg žemą savivertę, pernelyg mažai save mylintį, save kaltinantį ar nerimaujantį. Žadama, kad perskaičius knygą ir laikantis joje nurodytų patarimų pagysite nuo šitų ydų ir jūsų gyvenimas pagerės. Bet nuo čia ir prasideda klystkeliai: jei jūsų rankose atsidūrė pagalbos sau knygos, dar visiškai nereiškia, kad jūsų savivertė žema, meilė sau nepakankama, o kaltinimai sau ar nerimas visai nepagrįstas. Nėra tokios tiesos, kad žmogus neturi jausti šių jausmų. Tai galima nustatyti tik gerai perpratus žmogaus gyvenimą ir atlikus specialius reakcijų į situacijas testus. Dažnai būna ir atvirkščiai: pernelyg aukšta savivertė kelia agresiją, nesiskaitymą, o tuo pačiu stresą.

Panašius simptomus turi ir pernelyg didelė koncentracija į save, arba meilė sau, ir nepakankama meilė kitiems. Pagalba sau taip pat suprantama kaip savęs nekritikavimas – žinoma, dalis tiesos yra, graužatis nėra gerai, bet kritiškumas yra variklis, kuris mums leidžia tobulėti. Tą patį galima pasakyti apie nerimą – jis yra natūralus ir evoliuciškai reikalingas, todėl savipagalbos knygų siūlymas apgyvendinti savo skaitytoje visiškoje komforto zonoje yra nenatūralus ir kuria lūkesčius, kuriems nelemta išsipildyti.

Knygos apie psichologiją ir savipagalbos industriją

Knygos apie psichologiją

Knygos apie psichologiją dažnai suprantamos kaip savipagalbos knygos. Tai nėra tapatu, nors savipagalbos knygos temine prasme yra knygos apie psichologiją. Nors savipagalbos žanras paremtas psichologijos mokslo taikymu kasdienybėje, šiais laikais jis tapo didele industrija ir didžiulį pelną nešančia mašina, kuri nuo tikrojo psichologijos mokslo yra nutolusi daug labiau nei galima tikėtis.

Šių laikų skubančiam žmogui, kuris dažnai gilinasi tik į labai paviršinius dalykus, savipagalbos knygos pateikia trumpas įžvalgas, taisykles apie meilę, gyvenimą, darbą, moralę ir visos kaip viena užtikrina, jog pradėjus laikytis jų taisyklių mūsų gyvenimas pasikeis ir pradėsime būti turtingi, sėkmingi ir laimingi.

Norėdami gauti gerą gyvenimą ir nedėdami didelių pastangų esame maitinami gero gyvenimo pažadais ir taisyklėmis, o iš tikrųjų mes tik tolstame ne tik nuo gero gyvenimo, bet apskritai nuo realaus gyvenimo, persikeliame į vaizduotės pasaulį ir besilaikydami taisyklių prisikuriame tik kliūčių. Dar blogiau yra tai, kad savipagalbos knygos pirmiausia mus žlugdo, o po to žada išsigelbėjimą, pirmiausia įtikina, kad esate žemos savivertės nevykėlis, o po to žada savivertę pakelti.

 

Prostitucija ir kūno pardavimas

Tame, kai vienas žmogus savo noru teikia paslaugą, o kitas žmogus savo noru ja naudojasi, nėra nieko nusikalstamo ar smerktino. Seksas ne narkotikai, alkoholis ar rūkymas – jis nekenksmingas organizmui nei fiziškai, nei protiškai. Seksas organizmui netgi naudingas.

Kartais žmonės bando prostituciją prilyginti smurtui. Bet smurtas yra vieno žmogaus prievarta prieš kitą žmogų – todėl lyginti smurtą su prostitucija – logikos ir abipusio savanoriškumo principų nesuvokimas. Trečio asmens (nedalyvaujančio savanoriškuose mainuose) bandymas primesti savo subjektyvias ‘moralės normas’ kitiems dviems-besimylintiems žmonėms (t. y. savo noru atliekantiems abipusius mainus) ir yra prievarta. Nusikaltėlis yra prievartaujantis, o ne du savo noru besimylintys žmonės. Sekse, jeigu jame nėra vieno asmens prievartos prieš kitą asmenį ar apgaulės, nėra nieko nusikalstamo ar smerktino.

Statybininkai ir sportininkai irgi savo kūną pardavinėja. Kartais net neslepiama už kiek koks sportinis klubas nusipirko kokio sportininko kūną. Savo kūną parduoda visi… vieni smegenis, kiti rankas, kiti kojas… kiti tai, kas tarp kojų. Remiantis tokiu mąstymu visus sportinių klubų vadovus reikėtų pasodinti į kalėjimą už sąvadavimą, nes jie perka ir parduoda sportininkų kūnus tam, kad patenkintų minios poreikius, susirenkančius pažiūrėti malonių akiai reginių, kur garbinamas tas pats kūnas.

Klaidingas religinis auklėjimas formuoja neadekvatų požiūrį pasireikšiantį tuo, jog procese nedalyvaujantys žmonės, prisidengdami ‘aukštesne morale’ prievarta kišasi į kitų dviejų žmonių savanoriškumo pagrindu paremtus tarpusavio mainus. Viskas moralu, kas priimtina abipusiai savanoriškuose mainuose dalyvaujantiems žmonėms.

prostitucija

Malonumas, seksas, konkurencija

Seksas teikia malonumą. O žmonės juk žino “taisyklę“, kad norint gauti kažką malonaus, dažniausiai reikia pakentėti arba kažko atsisakyti (apie tai mus moko ir Biblija). Norint būti aukščiausios moralės, kaip kad Kristus ar visai belytis Dievas, – vis tik sugebėjęs kažkokiu būdu apvaisinti Mariją – reikia kentėti. Todėl radosi daug “vedlių“, pasiryžusių kankinti save, o dažnai ir kitus žemėje dėl kokio nors tikslo ar dangiško malonumo… dažniausiai, tarnaujančio kankintojo interesams. Jeigu susilaikymas prisideda prie kančios – tai gerai. Juk kančia tai kelias link gėrio.

Malonus seksas, prieštaraujantis kentėjimui, verčia religingus žmones jo atsisakyti. Persmelkti religinių mokymų bei siekdami “moralinių aukštumų“ žmonės kankinasi, atmesdami seksą, kaip nesuderinamą trukdį link aukštos moralės. Yra pilna kvailių, kurie ne tik atsisako malonumų, bet žengia dar toliau savęs kankinimo srityje. Jie žaloja save galvodami, kad kuo ilgiau kentės, tuo šventesni bus. Tokie žmonės organizuojasi sau šventes, kur patys save ir vienas kita iki kraujo lupa rykštėmis ar kalasi vinis į kūną.

Visgi dažna moteris gali paaiškinti, kad vyrui nusipjovus pimpalą pas jį gali išdygti tik ragai, bet ne aureolė. Žmonėms nepatinka matyti, kaip mylisi kiti, nes tai besikrušantys konkurentai savo dauginimusi potencialiai besikėsinantys į vertintojo teritoriją.

Dauginimasis – tai plečiamas palikuonių kiekis. Besimylintys kiti reiškia, jog tie kiti kėsinasi nukonkuruoti jus savo populiacija, kol jūs stovite ir žiūrite. Pasąmonėje žmonės suvokia, jog besidauginantys kiti palaikys labiau savo, o ne jų rūšį. Taip bunda gyvulys, kuriam tokia situacija pradeda nepatikti ir tampa nemaloni, nes norėtųsi, jog ne kiti, o jūs karaliautumėte žemėje, sėdami savo sėklą.

seksas

Psichologiniai kontraceptikai

Teigimas, kad “seksas=blogis“ senovėje atliko ir psichologinio “kontraceptiko“ vaidmenį. Nesimylėti – veiksminga priemonė apsisaugoti nuo vaikų. Tad suaugusieji, norėdami pasiekti, jog vaikai pasislėpę nesimylėtų, kad nereikėtų išlaikyti dar savimi nesugebančius pasirūpinti vaikus (minipaskola.lt tai nenueisi!) ir jų tokias pačias atžalas, stengėsi vaikams sukelti pasišlykštėjimą seksu.

baisus žaltys“Moraline-Psichologine kontracepcija“ rūpinosi paprasti ir “šventi“ tėvai. Mergaitėms jie aiškino apie tai, kokia šlykštynė auga pas vyrus tarp kojų ir kad nieku gyvu jos nesiartintu prie tos pabaisos. Dora mergaitė, pamačiusi tokią baisybę, galėjo ir nualpti. Žaltys gal ir buvo ta simbolinė varpa, sugundžiusi Ievą paragauti saldaus-uždrausto vaisiaus. Sunku buvo Ievai atsilaikyti prieš akyse pastoviai tabaluojantį Dievo kūrinį. Vaikščiodamas visiškai nuogas, Adomas apsunkino Ievos susilaikymo kančias iki jausmus turinčiai moteriai nepakeliamo lygio.

Berniukams gi aiškino, jog dailioji lytis graži yra tik iš išorės, o jos viduriai – baisesni už baisiausią pasišlykštėjimą. Būdavo rimtai postringaujama apie tai, jog nulupus bobai odą, atsiveriantis tikrasis vaizdas nėra toks estetiškas, kaip galima būtų tikėtis, žvelgiant į išorę.

Valdžios viršūnėje bažnyčia savo teiginių iliustravimui neapsiribodavo vien teorijos dėstymu, kartais griebdamasi gausios praktikos odos lupime. Be viso to, neabejotinai, moteryse veisėsi velniai, siera, smarvė, glitūs skysčiai ir kiti ingredientai, nuo kurių auklėjami berniukai galėdavo ir apsivemti. Kuo gražesnė moteris, tuo šlykštesnė ir nuodėmingesnė ta “ištvirkėlė“ viduje – skelbė moralės sergėtojai – tuo didesnė pagunda atsiduoti kūniškiems malonumams, sudarantiems rimtą konkurenciją nekaltybe pasižymintiems Rojaus sodams. Moters tarpkojis – vartai į Pragarą.

Juk ne veltui kunigais galėjo būti tik patikrinti išbandymo – atsilaikiusieji prieš tokį siaubingą blogį – seksą ir jį siūlančias velnio pakalikes – bobas. Žinoma, sekso draudimo kunigams tikroji priežastis nebuvo tokia dvasinga ar kilni. Tiesiog bažnyčios vyresnieji rūpinosi, jog kunigai, neturėdami palikuonių (tame tarpe žmonų, kurios paprastai gyvena ilgiau už vyrus), nesusigundytų perleisti bažnyčios tarnyboje užgyventų turtų nepageidaujamiems asmenims.